Sunrise

Ji jau dvidešimt minučių naršė minią akimis ieškodama vaikino su raudona kuprine. Jis išlipo iš traukinio piktas, sergantis ir nepatenkintas. Besišypsantis ir išsiilgę žmonės tvirtais žingsniais žengė išėjimo link, kur jų laukė ištiestos rankos. Traukdamas link išėjimo, jis nesidairė, kol ji pribėgusi pakštelėjo jam į kaklo linkį. Jis nieko nesakė, tik pasižiūrėjęs žemyn, tęsė savo kelionę namo - rimtas, kupinas minčių ir noro jomis nesidalinti. Ji tylomis patraukė iš paskos, vis žvilgtelėdama į jo pavargusią ranką. Stiprus vėjas ir lietus tarsi ištikimi draugai lydėjo juos iki pat namų, kuriuos ilgesys jau seniai buvo pamiršęs

Pašiaušusi plunksnas ji stovėjo vidury žaidimų aikštelės. ‘Daili antytė’, pagalvojau, atsisėdusi ant šlapių supynių. Kažkur kitam parko gale bėgioja studentai. Jie krenta ant šaltos žemės ir daro atsispaudimus. Vienas išsitiesia visu ūgiu. Treneris pradeda rėkti. Papildomi keturi ratai. Nebėra jėgų? Čia nėra vietos ištižėliams, bailiams ir silpniems. Nenuvertink savęs. Tiesiog, užsimerk, įkvėpk ir pasiruošk. Tik keturi ratai… bėgimo lietuje. O tuomet galėsi šokti, šokti, šokti… Kartu su manimi

21 diena. Sakoma, tiek laiko reikia atsisakyti įpročio. (N)esu tikra, ar užteks tų trijų savaičių… pamiršti Tavo kūno šilumai. Mes netikom vienas kitam, mes nederėjom, mes nieko nestatėm, tik naudojom(ės). Nuo ryto ašaros riedėjo kaip pupos, sužinojus, kad viskas baigta. Mes nemokėjom kalbėti(s), mes negirdėjom ir nesiklausėm. Atsiradus kliūčiai, mes pasimylėdavom ir toliau gyvendavom užsimerkę. Mes nematėm, kaltinom vienas kitą, save išteisindavom. Gulėjau lovoj, nenorėjau keltis, norėjau, kad grįžtum, nesvarbu koks - piktas, žiaurus ar gailestingas. Visą dieną klausiau savęs - ką aš be Tavęs darysiu? (Gyvensiu - priimdama skaudžias pamokas, jausdama liūdesį ir begalinį norą grįžti. Šypsosiuos - saugosiu save. Gal rytoj atsikelsiu, norėdama parbėgti pas Tave, bet iki rytojaus dar toli).

Aš galiu.

Galiu paleisti tą, kuris netinka.

Ilgėjausi Tavęs lindėdama po antklode. Tamsoje viskas buvo kitaip. Aš buvau kitokia, o Tu sėdėjai šalia. Mano dažnas trūkčiojimas Tavęs nebaidė, Tu prisitraukdavai mane tik dar arčiau. Man patiko stebėti Tavo miegą. Tą ramų, bet liūdną veidą. Kietai sučiauptas lūpas. Gilus Tavo kvėpavimas primindavo, jog laikas nestovi vietoje. Bet dar tamsu. Svarbiausia, kad tamsu… Pabučiuoju Tave Tau nežinant. Tik Tavo lūpos išdavikiškai virptelėja. Ką Tu sapnuoji, brangusis? - šnabždu Tau negirdint. Tuomet liūdnai šypteliu ir toliau pirštais liečiu tą susirūpinusią kaktą. Ką Tu prisimeni? - iškvepiu žodžius Tau į kaklą. Netyčia krūpteliu ir Tavo rankos suspaudžia dar stipriau. Pakeliu akis į lubas. Noriu dainuoti ar bent paniūniuoti, bet Tavo miegas virsta ramybe - negaliu jos nutraukti. Nedrįstu pasakyti Tau, ką jaučiu, todėl gulėdama šalia Tavęs nebyliai meldžiuosi ir klausiu - kaip mylėti, kai bijai; Kaip išvengti klaidų; Kaip neįskaudinti; Kaip gyti, kai baimė gyvena Tavo sieloje; kaip saugoti tavąją; Kaip nepabėgti ir pažvelgti į akis; kaip duoti daugiau ir nenorėti nieko atgalios? Ištryškusi ašara rieda žandu ir Tu mane pabučiuoji… Miegodamas. Naktį aš bijau mažiau. O kaip jautiesi Tu, mylimasis? Ar jauti, ar bijai, ar gyji, ar nenori,ar prisimeni, ar klausaisi, ar girdi, ar tiki? ar myli… Pabučiuoju Tavo ranką ir siela nurimsta. Vis dar tikiuosi rasti būdą, kaip nuraminti Tavąją. Paslapčia žvelgiu į Tave ir Tu prisislenki arčiau. Nusišypsau.

Ir tuomet išaušta rytas

Norėčiau būti dar mažesnė. Norėčiau tilpti Tau į delną.
Kiekvieną rytą šnibždėčiau Tau saulės paslaptis.
Sėdėčiau Tau ant peties ir žvelgčiau Tavąja kryptimi.
Būčiau Tavo angelas sargas, Tavoji Coliukė,
Tavo talismanas, tarsi šešėlis,
Tarsi Tavo dalis būčiau su Tavimi kiekvieną akimirką
Visada šalia, visada kartu,
Kai Tau kažko trūksta,
Kai jautiesi vieniša,
Kai nenori būti viena
Ir gal tada Tu nebeverksi naktimis,
Ir gal liūdesys paliks Tavo akis,
Ir gal tada Tu šypsosiesi,
Kaip dabar šypsosi Tavo mažoji Coliukė,
Prisiminusi, kad būdama jos amžiaus,
Tu parodei pasaulį jai pirmą kartą

Aš atsikeliu saulei leidžiantis. Aš prisimenu sapnus. O sapnavau Tave. Ir aš pikta.

Negrobk mano sapnų, dar ne laikas.

Aš jauna - dabar sapnai priklauso nuodėmėms.

Kambarys spindi rusva spalva, kvepia lelijom.

Dar prieš užmiegant tyliai sakiau Jam saugoti mano sapnus.

Anksčiau Jis saugodavo mano miegą

Mano nepatyrimas gimsta vis iš naujo

Aš dar nepasiruošus mokytis

Saulei leidžiantis aš vis dar tyliai kartoju:

“Negrobk mano sapnų, dar ne laikas.”

(Kartais) žmonėms reikia suteikti antrą šansą, nes dažnai jie padaro klaidas dėl baimės ar kitų (gan kvailų) priežasčių. Bet jei Tu matai, kad jie nori keistis, tai kodėl nepabandžius dar kartą? Antri šansai kuria ateitį, kuria stiprius ir vertingus santykius. Atleisti už klaidas, už baimes, už neapgalvotus veiksmus ar žodžius… Atleisti nėra lengva, žinau, o suteikti dar vieną progą, atrodo, neįmanoma. Bet žmonės klysta. Ir labai dažnai. Gyvenimas susidaro iš klaidų. Sunkumai atveda prie gerų dalykų. Lenkiu galva prieš tuos, kurie gali perlipti per save. Žaviuosi tais, kurie kuria galimybes. Mokausi iš tų, kurie susiduria su baimėmis akis į akį. Nenorėk paprastai, norėk įdomiai. Neribok savęs, svajok drąsiai. Keisk gyvenimą ir kurk progas tiek sau, tiek aplinkiniams. Kartais antras yra žavesnis už pirmą.

Pažadėk man, kad nepamirši. Pažadėk man, kad pabandysi.

Suteik vilties.

Ir tegul šie metai nebūna ramūs.

Lapkričio 30-oji, 2011
Oro uoste, prieš išskrendant į Lietuvą, susipažinau su jauna moterimi. Greitai radusios bendrą kalbą, mes leidomės į savų gyvenimų realijas. Papasakojau jai apie staigmeną, dėl kurios leidausi į šią ilgą kelionę: 40 valandų kelionės, pinigai išleisti jos metu ir bilietų kainos, tik penkios dienos mylimojoje Lietuvoje.
- Ir Tu manai, kad verta? - paklausė ji manęs.
***

Gruodžio 4-oji, 2011

Sėdžiu su mama virtuvėje ir uodžiu karštą vyną savo stiklinėje. Ji piešia ir kalba apie viską iš eilės…
- Vėl pasijaučiau taip, tarsi kažkam rūpėčiau. Džiaugiuosi, kad Tu čia.
Paslapčia žvilgtelėjau į savo mamą ir užsimerkiau.

***

- Ir Tu manai, kad verta?
- Nemanau, žinau.

Jau nuo vakar vakaro niūniuoju Marijono Mikutavičiaus dainas. Kraunuosi lagaminą, kuris per mažas mano talpinamoms dovanoms. Tiesą sakant, jau seniai nustojau galvoti, kaip pasiilgau Lietuvos ir visų, kurie ten gyvena. Ne dėl to, kad nebūčiau Jų pasiilgusi. Tiesiog, paprasčiau džiaugtis gyvenimu užsienyje, kai negalvoji apie tai, ko čia nėra. O dabar. Dabar ilgesys mane troškina, varo iš proto ir neleidžia nusėdėti ramiai vietoje. Lygiai po dvylikos valandų kelsiuosi ir užrakinusi duris, paliksiu savo mažą kambarį. Negaliu nešokinėti tarp savų minčių, nes kai prisimenu veidus…Tiek atsiminimų, tiek šypsenų.

Ir nieko nėra geriau. Myliu savo gyvenimą tik dar labiau.

Po holivudiškojo periodo savo gyvenime supratau, kad gyvenimas be dramos man patinka labiau. Žinoma, romantiškos scenos sukelia šypseną dar dabar, bet

Atsimenu, kaip sakiau draugei prieš maždaug puse metų, kad būtų smagu pabūti su kažkuo friends with benefits. Idėja atrodė linksma, kol

Atvažiavau į Angliją ir po mėnesio susiformavus naujų draugų kompanijai, taip nutiko.

Netikėtai ir visiškai neplanuotai.

Smagiai, bet nefunkcionaliai

Gana aistringai, bet beveik neromantiškai

Paprastai, kol netapo per daug sudėtingai

Nes jausmai pasibeldė.

Ir tada mes uždarėme praeitį už durų,

bet jausmai - gudresni, įsmukti suspėjo.

Nors dabar susitikę mes tik tyliai šypsomės, žiūrėdami vienas į kitą,

Ir kai širdis pradeda plakti šiek tiek greičiau,

Jis atneša man dar vieną taurę vyno